- kelnėti
- kélnėti, -ėja, -ėjo tr., kelnė́ti, -ė́ja, -ė́jo 1. mauti kelnėmis: Da iš lopšio neišlipė, o jau kelnė́ja Vj. | refl.: Aš kélnėjuos, t. y. velku sejoną arba kelnes J. Ką tu čia tep ilgai kelnėjys? Tv. Gali dėl manęs kelnė́tis, aš nepasipiktinsiu Brs. Jis dar kelnė́jas, o jau svečiai pradėjo eiti Up. Tėvas kelnė́jas (vienas kelnes nusimauna, kitas užsimauna) visims matant Škn. | Jau tik kelnė́kias – būtinai turia kas nosį įkišti Krš. Nekelnė́kis (nesisagstyk, nesitvarkyk kelnių) čia, juk žmonys mato Krš. 2. Šts prk. apgauti. \ kelnėti; apkelnėti; nukelnėti; susikelnėti; užkelnėti
Dictionary of the Lithuanian Language.